Skip to main content

Taisyklės ir atsargumo priemonės naudojantis  krosnimis

Pastačius krosnį prasideda ne mažiau svarbus etapas-eksloatacija. Krosnies ilgaamžiškumas priklauso nuo teisingo naudojimo ir priežiūros.

  • Statant krosnį į medžiagas iš kurios gaminama krosnis gausiai būna pripilama vandens, todėl prieš ekloatuojant krosnį būtina šį vandenį pašalinti, kuo geriau ją išdžiovinsime prieš pirmą užkūrimą tuo ilgiau ji mums tarnaus. Krosnies džiovinimas priklausomai nuo dydžio trunka nuo 8-10 dienų vasarą, žiemą nuo 2-3 savaičių. Džiovinant atidarome visas angas – dureles, krosniakaištį, skląstį (lietui lyjant krosniakaištį ir skląstį būtina uždaryti). Pageidautina, kad patalpa, kurioje yra krosnis nuolat būtų vėdinama. Džiovinimą baigiame tada, kai nuo krosnies paviršiaus dingsta drėgmės dėmės, o ant krosnies prietaisų (ypač sklendžių) nustoja susidaryti kondensatas.
  • Antros savaitės pabaigoje galima įkurti nedidelę ugnį (10-20% būsimo malkų kiekio) ir toliau pakūrenti keletą dienų (ryte ir vakare), palaipsniui didinant malkų kiekį. Pirmą kartą užkūrus krosnį atsiranda kvapas, bet jis vėdinant
  • Negalima greitinti džiovinimo kaitriai kūrenant. Greitai džiovinant atsiranda įtrūkimai mūre ir krosnies nebus galima naudoti.
  • Įkūrimui pageidautina naudoti popierių, tošį, smaluotas balanas arba įdektukus. Tai leis pašalinti šaltą orą iš dūmtraukio, sudarys trauką ir reikiamą temperatūrą 300-350’С.malkoms užsiliepsnoti. Šaltuoju laiku, jei krosnis buvo ilgai nekūrenama, įkūrimą reikia pradėti atidarius vasarinės eigos skląstį.
  • Kūrenimui skirtos malkos turi būti išdžiovintos lauke ( iš laikytos 18 mėnesių gerai vėdinamoje vietoje). Geriausiomis laikomos lapuočių medžių malkos (alksnio, beržo,ąžuolo ir kt.). Kūrenant spygliuočių medžių malkomis atsiranda smalos nuosėdos, kurios nusėda ant kaminų kanalų ir juos užkiša. Tokias nuosėdas pašalinti būna labai sunku arba neįmanoma.

Dėmesio! Griežtai draudžiama krosnyse ir židiniuose deginti buitines atliekas. Krosnis ne šiukšlių konteineris! Europos valstybėse už plastikinių paketų, batų ir pieno pakavimo pakuočių deginimą yra skiriama bauda. Krosnyje ir židinyje šiukšlės ir liekanos pavirsta į nuodingas dujas. Kurios kaminu išmetamos į orą ir nusėda artimiausioje aplinkoje.

  • Malkos krosnyje kraunamos tolygiai, paliekant oro cirkuliacijos tarpus.
  • Kūrenant krosnis su stiklinėmis durelėmis, malkų negalima pritraukti arčiau kaip 15 cm. Pirčių krosnyse – 25 cm.
  • Būtina išvalyti pelenus iš pelenų kameros, taip apsaugosime ardelius.
  • Atvirus židinius galima kūrenti tik sausomis ne smaluotomis (beržo,drebulės) malkomis, kurių ilgis sudaro ne daugiau 2/3 kūrenimo kameros. Negalima kūrenti židinių spygliuočių kuru (reikalingas apsauginis tinklas), nes degant spygliuočių medienai išsiskiria smala pašalinama anglimi per kaminą.
  • Pirtyse ant krosnių pilti vandenį taip, kad jis neužbėgtų į kūrenimo dugną ir netekėtų per sieneles. Neteisingai pilant išplaunams ugiai atsparus skiedinys.
  • Kiekvieną krosnį reikia nors kartą metuose išvalyti. Tai geriausiai daryti sezono pabaigoje.
  • Kamino valymas atliekamas laikantis —- nurodymų.
  • Stiklas yra valomas specialiu skysčiu arba bet kokiu šarminiu skiediniu krosniai ataušus.
  • Esant būtinumui ketaus paviršių galima dažyti dažais, kurie išlaiko aukštesnę nei 400 °С temperatūrą.

Pagrindinės židinių ir krosnių kūrenimo taisyklės

Neperdėdami galime teigti, kad neteisingas krosnių eksploatavimas padidina kuro sunaudojimą 15-20%. Tai reiškia, kad kiekvienas penktas kūbinis metras sudegintų malkų išmetamas be naudos  per kaminą. Krosnių naudojimo taisyklės nėra sudėtingos ir jas vykdyti yra visai nesunku.

  • Prieš įkuriant krosnį nuo pelenų reikia išvalyti pakurą ir peleninę (po pakura). Atidaryti skląstį, padėti ant grotelių [ardelių] prakuras (sausas skiedras, šakalius, tošis ir t.t.). Atverti oro padavimo dureles, po to uždegti pakuras.
  • Pakrauti malkas į pakurą
  • Uždaryti pakuros dureles ir pilnai atidaryti oro padavimo dureles (tik įkūrimo metu). Kūrenimui skirtos malkos turi būti išdžiovintos lauke ( iš laikytos 18 mėnesių gerai vėdinamoje vietoje), sukapotos į vienodo dydžio pliauskas (7-9cm). Dėti jas reikia tankiai, horizontaliomis eilėmis. Toks sudėjimas sąlygoja lygų degimą.
  • Pakartotinai malkos yra kraunamos į krosnį kai pirmo krovimo malkos sudega iki didelio dydžio anglių (maždaug po 30-40 min). Kai tik susikaupia reikalingas šilumos kiekis, uždarome oro padavimo [pelenų] dureles , atidarome pakuros dureles ir greitai prikrauname pliauskų. Uždarome kūrimo dureles ir atveriame pūstuvės. Per kūrenimo protarpius nereikia dažnai atidarinėti  kūrenimo durelių,nes šaltas oras,  dideliais kiekiais patenkantis į kūryklą, atšaldo krosnį.
  • Degimo procesą būtina reguliuoti oro padavimo dureles ir skląstimi. Degimas turi būti ramus, be gaudesio, ugnis turi būti šviesiai geltonos (šiaudinės)spalvos. Atsiradusi ryškiai balta ugnis liudija apie tai, kad į kūryklą patenka oras su pertekliumi,- reikia sumažinti veržimąsi iš oro, pridarant pūstuvės dureles. Jei ugnies spalva tamsėja, reiškia, kad degimo procesas vyksta nesklandžiai dėl deguonies trūkumo. Šiuo atveju reikia atidaryti oro padavimo dureles.
  • Jei kūrenimui naudojamos beržinės malkos, paskutiniam įdėjimui reikia naudoti drebulines, nes šios malkos sudaro ilgą liepsną ir sudegina suodžius, susidariusius degant beržinėms malkoms. Alksninės malkos suodžių nesudaro.
  • Sudegus paskutiniam dėjimui reikia susemti anglis ant grotelių [ardelių], kad greičiau sudegtų. Norėdami išvengti smalkių dujų, skląstį uždarome kai sudega visi anglys (anglys pradeda tamsėti, ir virš jų neatsiranda mėlynų ugnelių). Jei laiku neuždarome skląsties, dalis šilumos išeina pro atvirą kaminą. Kūrenimo pabaigoje tarp anglių lieka vienas -du nuodėguliai, nereikia laukti kol jie sudegs, juos reikia išimti ir užgesinti. Šaltas oras, patekdamas pro groteles [ardelias], baigus kuriantis krosniai, įstengia žymiai atšaldyti pečių.
  • Krosnies negalima iškūrenti per daug. Perkūrenimo požymiai: ketaus furnitūra nuo aukštos temperatūros įgauna raudoną spalvą, greitai išdega laku dengtas paviršius, plytų sienelė įkaitusi virš 90 ° С temperatūros.

Malkų rūšys. Medienos ypatybės

Ką tik nukirstas medis turi iki 50% drėgmės. Norėdami jį naudoti kurui turime išdžiovinti. Net ir išlaikius du metus jame yra 15-20% drėgmės. Tokios malkos yra tinkamos naudoti krosnims ir židiniams kūrenti. Liekamieji degimo produktai, naudojant malkas, lyginant su kitomis kuro rūšimis yra gana nedideli. Kokio dydžio turi būti oro atsruvimas, priklauso nuo degimo proceso, ugnies temperatūros, o taip pat ir nuo malkų sausumo (drėgnumo). Anglėjimo proceso metu maždaug 85% medienos virsta į dujas ir tik 15% lieka anglies pavidale. Degimo greitis priklauso nuo medžio kietumo, rūšių su smulkiomis poromis jis žemesnis nei purias poras turinčių medžio rūšių.

Geriausiai malkas ruošti lapkričio gruodžio mėn. ir prieš sudedant sukapoti. Tai pagreitina malkų džiūvimą. Pliauskos turi būti 8-10 cm pločio.

Iki sukūrenimo malkos turi išbūti malkinėje nuo 2 iki 3 metų gerai vėdinamos, apsaugotos nuo lietaus ir drėgmės. Po 2-3 metų saugojimo malkose bus 10-15% drėgmės. Dabar jos degs neišskirdamos kenksmingų dalių ir puikiai duos šilumą.

  • Jei malkas sudėti kryžinėmis rietuvėmis jos išsilaikys ilgiausiai.Netinka  šviežiai paruoštas malkas laikyti rūsyje. Ten jos ne tik neišdžius, bet ir supelys.Prisiminkite, kad drėgnos malkos šilumos duoda du kart mažiau .  Joms degant išsisikiria labai daug vandens kondensato kamino kanaluose, todėl sutrumpėja krosnies tarnavimo laikas.Geriausias kuras – tvirtų lapuočių medžių rūšys. Beržo malkos, dega aukšta ryškia ugnimi ir  nekibirkščiuoja, jos yra geriausios. Sausos beržo malkos degdamos išskiria 25% daugiau šilumos nei drebulinės, 15% daugiau nei pušinės.Pagal šilumingumą 1 m3 beržinių malkų lygus: 0,75 m3ąžuolinių, 1,1  m3 alksninių, 1,2 m3pušinių, 1,3 m3  eglinių, 1,5 m3 drebulinių.

    Malkos iš kietos rūšies medžių

    Kietos rūšies priklauso malkos gaunamos iš plačialapių medžių, jos pasižymi aukštu šilumingumu.

    Ąžuolas ir skroblas. Ąžuolo ir skroblo malkas sunku kapoti, kūrenti, bet jiems sudegus išlieka ilgai šildanti medžio anglis.

    Bukas. Buko skroblo malkas sunku kapoti, kūrenti,bet jie gali degti drėgni.

    Gudobelė, uosis, beržas, lazdynas. Malkas iš šių medžių lengva kapoti, bet sunku kūrenti, bet jos dega ir neišdžiovintos.

    Obelis, kriaušė. Malkos iš šių medžių lengva kapoti, jos gerai dega, skleisdamos aromatą.

    Malkos iš vidutinio kietumo medžių rūšių

    Vidutinio kietumo malkos gaunamos iš vaisių ir spygliuočių medžių, jų malkos yra vidutinio šilumingumo.

    Vyšnia. Vyšnių malkas lengva kapoti, bet sunku kūrenti, degdamos jos truputį dūmija.

    Guoba. Malkos iš guobos sunku kapoti, jas sunku kūrenti ir degdamos jos išskiria daug dūmų.

    Beržas. Bežo malkos dažniausiai naudojamos židinių kūrenimui. Jas lengva kapoti, jos gerai dega. Beržo malkos turi mažai drėgmės, todėl jas galima kūrenti ir drėgnas.

    Kedras. Kedro malkas lengva kapoti, bet sunku pjauti, bet sudegus jų anglis ilgai išlaiko šilumą.

    Kėnis. Kėnio malkas lengva kapoti ir kūrentis, bet jos smarkiai kibirkščiuoja ir išskiria daug dūmų.

    Malkos iš minkštų medžio rūšių

    Pušis. Pušines malkas lengva kapoti ir kūrenti, bet jos skleidžia nedidelų kiekų dūmų.

    Eglės. Eglines malkas lengva kapoti ir kūrenti, bet jos skleidžia žiežirbas

    Topolis. Topolio malkas lengva kapoti, sunku pjauti. Sudega jos greitai, mėtydamos žiežirbas.

    Aksnis. Alksnines malkas sunku kapoti. Lenva pjauti. Dega jos labai gerai.

    Jeigu jūs iškūrensite židinį malkomis iš vaismedžių, tai net šalčiausią žiemos dieną Jūs galėsite persikelti į karštą vasarą. Malonų aromatą suteikia degdami vyšnių, obuolių ir kadagio vaismedžiai. Be to, galima išgauti įvairius piešinius ugnyje, naudojant šaknis, kelmus, nudažyti ugnį, tam naudojant įvairius priedus ir skiedinius, kuriais prisotinamos malkos. Užpilite malkas druskos tirpalu, pradžiovinkite: jos degs ryškia geltona spalva. Kalio permanganato tirpalas liepsną nuspalvins žalia ar mėlyna spalva.

    /СНиП 41-01-2003, Ю.П.Соснин, Е.Н.Бухаркин «Отопление и горячее водоснабжение индивидуального дома»/

    Pagrindiniai krosnių gedimai ir priemonės jiems pašalinti

    • Kūriant krosnį su virykle krosnis neįšyla. Tai atsitinka dėl to, kad kūrenama vasariškai. Būtinai gerai išsiaiškinti kokios sklendės atidaromos vasaros metu, o kokios žiemos.
    • Krosnis rūksta arba labai silpnai dega. Tai vyksta gerai sumūrytoje krosnyje todėl, kad užsikišusios valymo angos, arba kūrenama drėgnomis malkomis. Taip gali būti todėl, kad nepakankamai paduodamas oras kurui per groteles [ardeles] (nepaimti pelenai iš peleninės (po pakura), nepakankama kamino trauka.
    • Krosnis rūksta kūrenant vasarą. Karštą vasaros dieną dūmtraukis yra užpildytas šaltu oru lyginant su išoriniu. Oro stulpas užpildantis dūmtraukio vidų yra sunkesnis už išorėje tokiame pačiame aukštyje esantį orą. Todėl oro srautas dūmtraukyje nusileidžia žemyn, išstumia orą iš krosnies į patalpą, kartu išstumia ir dūmus. Reikia iš anksto įkaitinti dūmtraukį, kad dujos, užpildančios vamzdį, sušiltų ir taptų lengvesnės už išorėje esantį orą. Todėl pradžioje krosnis yra kuriama vasariškai, arba įvedant į vamzdį per krosniakaištį degantį popierių arba skiedrą. Įšildyti vamzdį galima susuktais laikraščiais per židinį, maišant ugnį aukščiau židinio pertvaros angos.
    • Dažnai pastebimas dūmų rūkimas taisyklingai pastatytose krosnyse ir ypatingai židiniuose, kurie yra pastatyti mūriniuose namuose pro kurių sienas, grindis, lubas, duris, langus nepraeina oras. Greitai užkūrus krosnį ar židinį jis pradeda rūkti. Tai vyksta dėl to, kad pasiskirstant kambario orui degimo metu kambaryje susidaro išretėjimas kaip ir krosnyje. Atmosferinis slėgimas nepersiduoda į patalpą, nes sienos yra hermetiškos. Norėdami sustabdyti dūmų rūkimą atidarome orlaidę. Jei patalpje yra židinys, tai būtina įleisti oro iš išorės, geriausia į degimo zoną.
    • Būna taip, kad uždegus židinį po kiek laiko pradeda graužti akis. Įprastai, ventiliacinius traukos kanalus įrengiame vienoje pusėje su židinio dūmtraukiu. Jeigu išorinis oras nepatenka specialiu pritekančiu kanalu, tai kūrenantis židiniui atsiranda išretėjimas patalpoje ir traukos kanalas pradeda dirbti į pritekėjimą, traukdamas dūmtraukio dujas į patalpą.

    Labai dažnai pasitaiko, kad krosnininkai nenumato oro patekimo į židinio degimo zoną, o projektuotojai, apskaičiuodami ventiliacijos balansą nenumato oro išėjimo iš kamino, projektuodami nepakankamą  atitekančią ventiliaciją.

    Dažniausiai klystama, kada gyvenamajame name su hermetiniais langais ir durimis, įrengtu židiniu daromas tik natūralus vėdinimas, o dirbtinis neįrengiamas. Šildomajame name šiltas oras per ventiliacijos angą išeina į lauką ir patalpoje susidaro išretėjimas. Atidarant  židinio skląstį atsiranda sutinkanti trauka (pučia iš židinio) ir iš židinio eina dūmai. Šiuo atveju būtina įrengti atitekantį vėdinimą ir ventiliaciją. Šis klausimas yra sudėtingas neturinčiam specialių žinių žmogui, todėl jį turi spręsti specializuotos projektavimo ir įrengimo organizacijos.

    • Krosnis su įmontuotu vandens katilu, gyvatuku, katilu vandentiekiui ir šildymui, gali skleisti dūmus, jeigu sistemoje yra vandens ir garų nuotėkis, patenkantis į krosnį.
    • Pasitaiko atvejų, kai eksploatacijos metu krosnyje atsiranda įtrūkių einančių per visą krosnį. Taip dažniausiai nutinka dėl to, kad krosnies pamatas statomas ant silpno pagrindo (pavyzdžiui, ant supilto grunto) arba kada padidina krosnies pamatus, nesurišdami su pagrindiniu monolitu.
    1. Pasitaiko atvejų, kai tam tikromis denomis, krosnis ar židinys pradeda leisti dūmus. Tai atsitinka dėl to, kad kaminas įrengiamas nesilaikant normų nurodymų:

    neišlakomas nustatytas kamino aukštis virš stogo;

    kaminas yra vėjinio ramsčio  zonoje nuo kaimyninio daug aukštesnio pastato;

    Keičiantis vėjo krypčiai virš kamino atsiranda aukštesnis arba žemesnis slėgis. Šiuo atveju būtina pakelti kaminą arba įrengti vėją saugantį įtaisą vėjarodį arba deflektorių.

    • Šlampa kaminas (teka kamine), esant stoginei, antgalis arba deflektorius, apsaugantis kaminą nuo atmosferos kritulių. Bet kokios rūšies kure yra drėgmės. Degant kurui vanduo virsta garais ir kartu su dūmtraukio dujomis praeina į kaminą. Jei, praeidamos kaminą dujos būna žemesnės nei 100°temperatūros, garas vėl pavirsta į vandenį, kuris mažais lašeliais nusėda ant kamino sienelių. Susikaupęs vanduo teka žemyn vamzdžiu. Kad taip neatsitiktų, dūmtraukių dujų garai pavirsti vandeniu turėtų tik išeidami iš kamino, t.y. dujų temperatūra kamine turi būti aukštesnė nei 100°. Labai karštų dujų į dumtakį leisti taip pat negalima, nes savo pagrindinę šilumą jos turi atiduoti krosniai. Bandymais nustatyta, kad dūmtraukis nešlampa, ir krosnis tampa ekonomiška esant dūmtraukio dujų temperatūrai prie krosniakaiščių apie 250°(sausa balanėlė esant tokiai temperatūrai įgauna sudegusios duonos spalvą.)

    Žema dujų temperatūra dūmtraukyje  būna dėl šių priežasčių:

    • Dėl konstruktyvių priežasčių. Padaryti nereikalingi pasipriešinimai dujų praėjimui, stabdantys jų judėjimą, ilgi dumtakiai su stačiais posukio kampais; susiaurinti praėjimai, papildomi pasukimai, pakuros su vandens konturu(šildymo katilas ) ir t.t. Esant tokiai padėčiai, krosnyje dujos smarkiai atšąla prieš patekdamos į kaminą.
    • kuras pilnai neuždengia [ardelių] grotelių, todėl oras neprasikošia pro kuro sluoksnį, o dideliu kiekiu prasiskverbia į krosnį šale kuro ir smarkiai atšaldo dūmų dujas.
    • Tas pats vyksta papuolus veltėdiškam[prazitiniam] orui per plyšius mūre, per plyšius kūrenimo ir valymo durelėse.
    • nepakankamas oro kiekis esant uždarytoms oro padavimo durelėms intensyvaus degimo metu;
    • drėgnos malkos;
    • užsiteršė krosnis, arba pelenai užkišo pūstuvą.
    • Periodiškai veikiančioje taisyklingai sumūrytoje pirties krosnyje nepakankamai įkaista akmenys (suodžiai ant akmenų). Tai atsitinka dėl šių priežasčių:

    neteisingas pirties kūrenimas rusenimo rėžimu su oro trūkumu;

    pirties kūrenimas su mažu kuro kiekiu ;

    Nesandarios durelės vandens pylimui ant akmenų .

Leave a Reply